Karklė - vienintelis žvejų kaimelis Lietuvoje ant jūros kranto, išlaikęs etnografinį savitumą.  XV a. pab. - XVI a. pr. Baltijos jūros pakrantėje įsikūręs Karklės kaimas yra vienas seniausių ir didžiausių pajūrio gyvenviečių.

 

Karklė yra Pajūrio regioniniame parke - - tai valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parke būtina aplankyti:

• Placio rezervatą,

• Olandų kepurės skardį,

• Nemirsetos ir Šaipių kraštovaizdžio draustinius,

• Karklės botaninį draustinį,

• Kalotės botaninį-zoologinį draustinį,

• Karklės talasologinį (jūrinį) draustinį,

• Karklės etnokultūrinį draustinį.

Pajūrio regioniniame parke ypač įdomi gyvūnija ir augalija. Visą vasarą pievose gyvena gervės, galima sutikti lapių, stirnų, rečiau - briedžių. Nemirsetos ir Girulių aukštosiose pušyse peri pelėdsakaliai. Kiekvienais metais prie kranto pasirodo ruoniai. Žiemos metu jūros pakrantėse gausu vandens paukščių (galima aptikti sidabrinę gagą, klykuokles antis, dančiasnapius narus). Įdomūs du pajūrio ežerai - Kalotės ir Placio. Čia gyvena ūdros, ondatros, bebrai, sustoja praskrendantys paukščiai. 

Gamta pajūryje išugdė savitą augmenijos pasaulį. Čia randamos net šešios augalų rūšys, kurios aptinkamos tik Baltijos jūros pakrantėse. 

 

Atsitraukdamas ledynas Lietuvos pajūryje suformavo ir unikalų moreninį gūbrį, vadinamą Olandų kepure. Šis kalnas (24,4 m virš jūros iškilusi parabolinė kopa) nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16–18 m aukščio nuožulnuma. Manoma, kad kalnas gavo „Olandų kepurės“ pavadinimą dėl jo panašumo į olandišką kepurę, kai žiūrima į jį iš jūros pusės. Vietiniai šią vietą senovėje vadindavo Melnmuiže, kas skamba labai latviškai, tačiau nuo jūros medžiais apaugusi ir tamsiai atrodanti kalva priminė senovinės olandų kepurės formą, todėl laikui bėgant ši vieta pradėta vadinti olandų kepure. Olandų kepurė nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, nes apaugęs pušimis ir ąžuolais gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Toli iš jūros matomas skardis jūrininkams ilgai buvo pats geriausias orientyras, o kartu ir pavojaus ženklas, nes akmenuota jūros pakrantė buvo mirtinai pavojinga. Nuo Olandų kepurės skardžio atsiveria Baltijos jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais. Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą. 

Olandų kepurė populiaria laisvalaikio praleidimo vieta buvo ir anksčiau. Dar XIX a., kai Prūsijos karališkoji šeima rezidavo Klaipėdoje, čia buvo mėgstama karalienės Luizės pasivaikščiojimų vieta. Princesė Marie Anna Amalie tuo metu rašė: „Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandens toliai. Tada aš prisimenu okeaną“. Ten, kur anksčiau karaliai pėsti vaikščiojo, dabar įrengtas pažintinis takas „Litorina“. https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/ekologinis-pazintinis-takas-litorina/4325

 

„Kaip žvarbus vėjas lygina smėlio kauburėlius pajūrio kapinaitėse, taip negailestingas laikas dildo atmintį, užmarštin pasiglemždamas pajūrio žmonių gyvenimo įvykius, jų būdą ir jausmus… Ne taip jau seniai, tik prieš šimtą metų Karklininkų kaimo pakraštyje prie krūmo (miško) stovėjo vienišas namukas. Ir kažkada čia gyveno moteris, Anės vardą turėjusi. Stipri ir ori tai buvo moteris. Pati viena metų metus vertėsi, kaimynų pagalbos neprašė. Kartais ją matydavo keliuku namo traukiančią bet dažniausiai ant Melnamežės (Olando kepurės) kalno stovinčią, ilgą žvilgsnį į jūros tolius įsmeigusią. Ir vis juodai apsirėdžiusią su keistu ryšuliu ant nugaros. Jos labai nemėgusios Karklininkų žvejų moterys, todėl ji retai kur rodydavosi. Ir tik iš jos lūšnelės rūkstantis dūmas bylojo apie Anės egzistavimą. Tiesa, kartais užsukdavo pas Anę vienas kitas įkaušęs žvejys, kuris čia nakvynę gaudavo, o ryte išeidavo išsiblaivęs, nuotaikingas, žvalus. Bet ne, Anė jų neviliojo, o jei kuris užsukdavo, tai to nevarė. Už tai ir niršo kaimo moterys, kad ji retkarčiais jų vyrus užjausdavusi. Net ragana vadindavo. Būta ir liūdnesnių nutikimų, kai Karklininkų žvejų moterys Anei langus išdaužydavo, pačią apkuldavo. Nesedėk namuose Bet Anė niekam nesiguodė, nesiskundė, neieškojo teisybės ir, net kai akyse ašaros pasibaigė, vis dar iš jūros grįžtančių maitintojėlių laukė. Žiūrėjo nuo kopos į raibuliuojančius Baltijos jūros tolius, tikėdama stebuklo. Ir net laikas neužgydė jos vilties ir skausmo žaizdų… Todėl romiai leido savo jau nebejauno gyvenimo dienas, tik dar išdidesnė, dar aukščiau galvą keldama.Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine. O po savaitės kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra. Ar savo mirtimi ji mirė, ar kas aštresniu daiktu stipriau sudavė, neaišku. Kapinaitėse Anės nelaidojo, nes viso kaimo moterys tam priešinosi. Ir tik seniūno paliepti keli kaimo vyrai sukalė neobliuotų lentų karstą, nunešė pavakarį prie Melnamežės (Olando kepurės) ir palaidojo. Kiek vėliau kažkas nedidelį krikštą be įrašo pastatė, dar kažkas kurį laiką pavasariais jos kapelį puošė…Jūros bangų pyktis daug našlių ir našlaičių vargus vargti paliko. Tik tokių, kaip Karklininkų Anė – nepalūžusių – reta. Jos vietoj galėjo būti Martą, Evė, Trūdė, ar kita kuri nors iš jūros bangų negrįžusių žvejo moteris…Praėjo dešimtmečiai. Per tą laiką Baltijos bangos daug pajūrio žvejų vargo užmarštin nuskalavo. Išėjo Anapilin visi Karklininkų Anę pažinoję žmonės. Jaunesni nieko neprisimena… Tačiau liko legenda apie moterį, kuri ant Olandų kepurės (Melnamežės) vis dar laukia iš jūros sugrįžtančių”. Legendų šie pajūrio miškai slepia ir daugiau. Kalbama, kad šioje sengirėje galėjo būti kuršių šventvietės, o aukšti skardžiai su ąžuolynais turėjo mitologinę reikšmę. Senųjų ąžuolynų nebeliko, o tarp Olandų kepurės ir Klaipėdos miesto ošiantis miškas yra sunkių ir sistemingų pastangų, siekiant apsisaugoti nuo pustomo smėlio, rezultatas.

 

Karklės kapinaitėse palaidotas vienas iš „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvių, poetas Salys Šemerys-Šmerauskas. Kaimelyje yra išlikusios senos vaikų poilsiavimo tradicijos. Veikia dvi vaikų vasaros stovyklos - „Žilvitis“ ir „Pasaka“. Taip pat čia rasite:

• etnokultūrinį parką,

• puikaus smėlio paplūdimius,

• išlikusias senąsias sodybas,

• kuršių kapines.